Ilgus metus verslo pirkimuose vyravo principas, jog pigiausias laimi. Pirkimų padalinių efektyvumas buvo matuojamas sutaupytomis išlaidomis, išderėtomis nuolaidomis ir optimizuotais kaštais. Tačiau artėjant 2026-iesiems, ši taisyklė ima trauktis į antrą planą. Vis griežtesni aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės reikalavimai, lydimi besikeičiančių klientų ir investuotojų lūkesčių, keičia pirkimų vadovų prioritetus. Žemiausia kaina nebėra vienintelė siekiamybė, vis dažniau į pirmą vietą iškyla tiekėjų vertybės, skaidrumas ir patikimumas.
ES direktyvos: atsakomybė už tiekimo grandinę
2025 m. pabaigoje Europos įmonės jau gyvena pagal naujus žaidimo taisykles. Įsigaliojusi Įmonių tvarumo ataskaitų direktyva (CSRD) įpareigojo dideles bendroves skelbti ne tik finansinius, bet ir tvarumo duomenis – įskaitant informaciją apie visą tiekimo grandinę. Šios ataskaitos turi būti parengtos pagal vieningus ES standartus (ESRS) ir apimti tiek aplinkosauginius, tiek socialinius ir valdymo (ESG) aspektus.
Tuo tarpu Įmonių tvarumo deramosios patikros direktyva (CSDDD), kuri įsigalios 2026 m., jau šiandien veikia kaip strateginis kompasas didžiosioms įmonėms. Svarbu tai, kad pagal CSDDD stambios bendrovės turės vykdyti nuolatinį tiekėjų patikrinimą (angl. due diligence) dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų ar žalos aplinkai. Tuo tarpu pagal CSRD jos privalės viešai atskleisti savo tvarumo rodiklius, įskaitant visos tiekimo grandinės duomenis. Tai reiškia, jog neskaidrūs ar neatsakingi partneriai nebebus nematomi – informacija apie jų veiklą taps prieinama reguliuotojams, investuotojams ir visuomenei. Nesilaikant šių reikalavimų, įmonėms grės ne tik teisinės sankcijos, bet ir rimti reputacijos praradimai.
Reputacija – ekonominė vertė
Visuomenė ir verslo klientai tampa vis mažiau pakantūs neetiškam elgesiui tiekimo grandinėje. Dėl to įmonės reputacija šiandien tiesiogiai virsta apčiuopiama ekonomine vertybe. Ne veltui skaičiuojama, kad nematerialus turtas – prekės ženklo vertė, pasitikėjimas, intelektinis kapitalas – dabar sudaro iki 70-80% daugelio bendrovių rinkos vertės. Tai, kas ilgai kuriama, gali žlugti akimirksniu praradus visuomenės pasitikėjimą.
Vienas skandalas dėl neatsakingo tiekėjo gali akimirksniu atsiliepti pardavimams, akcijų kainai ir pačios bendrovės vertei. Pavyzdžiui, nustačius, kad tolimas tiekėjas pažeidė darbo teisę ar teršė aplinką, visuomenė gali imti boikotuoti galutinį produktą, o investuotojai – trauktis.
Ryškus pavyzdys – 2013 m. Bangladeše įvykusi „Rana Plaza“ gamyklos griūtis. Nors daugelis žinomų Vakarų drabužių kompanijų tiesiogiai nevaldė šio fabriko, ten buvo siuvami jų užsakyti drabužiai. Dėl to šie prekių ženklai patyrė milžinišką reputacijos smūgį: pirkėjai ėmė boikotuoti jų produkciją, buvo reikalaujama atlyginti žalą aukų šeimoms. Šis atvejis tapo skaudžiu priminimu, kad grandinės gale esantis neatsakingas tiekėjas gali smogti visai įmonių grupei.
Ne tik kaina: skaidrumas, tvarumas, atsakomybė
Nauji pirkimų kriterijai išryškėjo palaipsniui – juos formavo ir reglamentų spaudimas, ir pačių įmonių skaudžios pamokos. Tą patvirtina ir tyrimai: tarptautinė pirkimų specialistų asociacija (CIPS) skelbia, kad 2025 m. daugiau nei 60% stambių įmonių pirkimų vadovų tvarios tiekimo grandinės iniciatyvas jau vertino kaip esminį konkurencingumo veiksnį, o ne vien kaip atitikties formalumą. Vis dažniau sudarant tiekimo sutartis reikalaujama, kad tiekėjai pateiktų informaciją apie savo tvarumo rodiklius, skaidriai deklaruotų tiekimo grandinės kilmę, laikytųsi nustatyto atsakingo verslo kodekso. Pirkimų vadovai šiandien vertina ne tik pasiūlymo kainą ar kokybę, bet ir tai, ar partneris laikosi aplinkosaugos standartų, rūpinasi darbuotojų gerove, valdo verslą etiškai.
Tokie kriterijai vis dažniau įtraukiami tiek į viešųjų pirkimų konkursus, tiek į privačių bendrovių tiekėjų atrankos balų sistemas. Kitaip tariant, tiekėjo kaina verslui dabar apima ne vien pinigų sumą – ji apima ir rizikos, atsakomybės bei reputacijos kaštus.
Įdomu tai, kad tvarumo principų paisymas gali eiti koja kojon su efektyvumu. Pastebima, jog tvarūs tiekėjai neretai optimizuoja procesus – taupo energiją, mažina atliekas, diegia inovacijas. Bendradarbiavimas su tokiais partneriais ilgainiui duoda ir finansinę grąžą: sumažėja energijos sąnaudos, atliekų tvarkymo išlaidos, rečiau patiriami brangiai kainuojantys tiekimo sutrikimai.
Beje, ESG reikalavimai tampa svarbūs ne tik įmonių vidaus pirkimuose – juos akylai seka ir finansų pasaulis. Didelės tarptautinės korporacijos jau reikalauja, kad jų tiekėjai būtų socialiai atsakingi ir tvarūs, o bankai bei investicijų fondai vertindami įmonę atsižvelgia ir į jos tiekimo grandinės „švarą“. Tai dar viena priežastis, kodėl vertybių paisymas tiekimo grandinėje tiesiogiai prisideda prie verslo sėkmės.
Logistikos partneris – viešo įvaizdžio dalis
Ypač ryškiai vertybių vaidmuo pastebimas logistikos sektoriuje. Pasirinktas vežėjas tiesiogiai veikia užsakovo įmonės įvaizdį – juk dažnai būtent logistika yra paskutinė grandis, kurią pamato galutinis klientas. Vėluojančios ar prastai valdomos siuntos kenkia ne tik vežėjo, bet ir jo kliento reputacijai.
Ne mažiau svarbu ir tai, kaip logistikos partneris prisideda prie tvarumo tikslų. Jei vežėjo transporto parkas yra taršus arba įmonė nesilaiko aplinkosauginių standartų, tai kirsis su užsakovo deklaruojamomis vertybėmis. Pavyzdžiui, bendrovė, garsiai skelbianti apie mažą savo CO2 pėdsaką, rizikuoja prarasti patikimumą, jei jos samdomas vežėjas eksploatuoja pasenusius, taršius sunkvežimius.
Taip pat, sparčiai augant elektroninei komercijai, pristatymo kokybė tapo verslo įvaizdžio dalimi. Internetiniai pardavėjai vis labiau linkę rinktis logistikos partnerius, pasižyminčius punktualumu ir aukštu aptarnavimo lygiu, net jei jų paslaugos kainuoja daugiau. Kiekvienas pavėluotas ar dingęs siuntinys ne tik sukelia tiesioginių nuostolių, bet ir griauna klientų pasitikėjimą prekės ženklu.