Lietuvos transporto ir logistikos sektorius per pastaruosius 35 metus tapo ekonomikos varikliu. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m., šalis paveldėjo sovietmečiu kurtą infrastruktūrą ir valstybinį transporto įmonių tinklą. Tačiau nuoseklios reformos ir integracija į Europos rinką leido šiam sektoriui sparčiai augti. Šiandien transportas ir saugojimas sukuria apie 10 proc. šalies bendrojo vidaus produkto – beveik kiekvienas šeštas euras ekonomikoje uždirbamas būtent šiame sektoriuje. Panaši ir užimtumo dalis: sektoriuje dirba ~139 tūkst. žmonių (apie 15 proc. visų dirbančiųjų). Tai rodo, kad per tris dešimtmečius susiformavo gausus smulkiųjų vežėjų ir logistikos įmonių tinklas.
Toks augimas neatsirado per naktį – jam reikėjo struktūrinių pokyčių ir investicijų. Įstojus į Europos Sąjungą 2004 m., Lietuvos vežėjams atsivėrė bendroji rinka, o infrastruktūros projektams – solidi ES fondų parama. Per 1990–2025 m. laikotarpį transporto sektorius iš esmės transformavosi iš lokalaus, planinės ekonomikos poreikiams pritaikyto tinklo į modernią, tarptautinę logistikos sistemą.
Verslo augimas: nuo vietinių vežėjų iki tarptautinių logistikos gigantų
Privataus transporto verslo sprogimas prasidėjo dar 1990-ųjų pabaigoje, kai į Lietuvą atėjo pirmosios tarptautinės bendrovės, pradėtos steigti vietinės logistikos įmonės. Narystė ES 2004 m. atvėrė galimybes smulkioms ir vidutinėms įmonėms plėsti veiklą už Lietuvos ribų, o per ateinančius 15 metų šalies vežėjai tapo dominuojančia jėga Europos kelių transporto rinkoje.
Šiuo metu Lietuvos transporto ir logistikos sektoriuje veikia per 8 tūkst. įmonių, iš kurių didžioji dalis – mažos ir vidutinės, tačiau kartu jos valdo vieną stipriausių tarptautinio transporto tinklų regione. Lietuvos vežėjai tapo neatsiejama Vakarų Europos tiekimo grandinės dalimi, o vietiniai logistikos centrai dabar aptarnauja visą Baltijos regioną ir už jo ribų.
Pagrindiniai sėkmės veiksniai – efektyvi maršrutų optimizacija, lankstus verslo modelis ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Tačiau pastaraisiais metais konkurencinė aplinka griežtėja – nauji ES reguliavimai didina veiklos sąnaudas, o darbo jėgos trūkumas kelia papildomų iššūkių. Jau dabar Lietuvoje trūksta apie 12 proc. krovininio transporto vairuotojų, o šis skaičius gali dar augti.
Krovinių srautų pokyčiai: iš Rytų į Vakarus
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos krovininio transporto kryptys pasikeitė kardinaliai. Jei anksčiau didžioji dalis krovinių buvo gabenama į Rytus – į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, tai dabar pagrindiniai srautai persikėlė į Vakarų Europą. Šiuo metu daugiausia prekių transportuojama į Vokietiją, Nyderlandus, Skandinaviją ir Pietų Europą.
Klaipėdos uostas, kuris ilgus metus priklausė nuo Baltarusijos krovinių, dabar stiprina konteinerių ir ro-ro (ratuotų krovinių) pervežimus. Nors 2022 m. krovinių kiekis uoste sumažėjo iki 36 mln. tonų, į ateitį žiūrima optimistiškai – investuojama į naujus terminalus, ruošiami projektai žaliosios energetikos krovoms, planuojamas giliavandenis uostas, kuris leistų Klaipėdai konkuruoti su Šiaurės Europos uostais.
Geležinkelių sektorius taip pat turėjo prisitaikyti prie naujų realijų. Dar 2018 m. „Lietuvos geležinkeliai“ pervežė rekordinį 50 mln. tonų krovinių, tačiau po 2020 m. šis skaičius sumažėjo daugiau nei perpus. Baltarusijos ir Rusijos tranzito praradimas privertė ieškoti naujų sprendimų – vis daugiau dėmesio skiriama intermodaliniams pervežimams, kur geležinkeliai derinami su jūrų transportu, kad būtų galima efektyviau pervežti krovinius tarp Europos ir Azijos.
Vidaus rinka taip pat augo: sparčiai plėtojantis prekybai, statyboms, eksportui, daugėjo vidinių pervežimų. Šalyje atsirado dideli logistikos centrai prie Vilniaus, Kauno – jie tapo regioniniais distribucijos hub’ais, aptarnaujančiais ne tik Lietuvą, bet ir aplinkines valstybes. E-komercijos bumas pastarąjį dešimtmetį gerokai padidino smulkių siuntų srautus, paskatino kurjerių tarnybų tinklo plėtrą. Atsirado automatizuoti siuntų rūšiavimo centrai, paštomatų sistemos – tai vis transporto sektoriaus dalis, orientuota į paslaugų greitį ir efektyvumą.
Logistikos technologijų proveržis
Per tris dešimtmečius transporto ir logistikos sritis patyrė tikrą technologinę revoliuciją. 1990 m. didžioji dalis procesų dar vyko popieriuje – rašytinės važtaraščio formos, rankiniai sandėlių apskaitos žurnalai, analoginiai tachografai sunkvežimiuose. Šiandien sektorius vis labiau skaitmenizuotas. Kiekvienas modernus vilkikas aprūpintas GPS sekikliais, telematikos sistemomis, leidžiančiomis realiu laiku stebėti transporto priemonės buvimo vietą, degalų sąnaudas, vairuotojo darbo laiką.
Skaitmeninės platformos integravo duomenis tarp krovinių siuntėjų ir vežėjų – užsakymai, kurie anksčiau buvo derinami telefonu ar faksu, dabar valdomi centralizuotose sistemose, leidžiančiose automatizuoti užsakymų priėmimą, duomenų apsikeitimą ir transporto srautų valdymą.
Sandėlių ūkis taip pat modernizuotas: įdiegtos sandėlių valdymo sistemos (WMS), automatizuotos konvejerių linijos rūšiuoja siuntas, didžiuosiuose logistikos centruose prekes komplektuoja modernūs krautuvai ar net robotizuotos sistemos. Tai leido smarkiai padidinti efektyvumą – sutrumpinti krovos laikus, sumažinti klaidų tikimybę, geriau išnaudoti erdvę.
Transporto priemonių technologijos irgi stipriai pažengė. Lietuvos keliuose nebeliko dūmijančių sovietinių „KAMAZ“ ar „GAZ“ – juos pakeitė modernūs Euro 6 standarto vilkikai. Šie sunkvežimiai ne tik keliskart taupesni degalų atžvilgiu, bet ir kur kas mažiau teršia aplinką. Daugelis įmonių diegia ekovairavimo programas, stebi vairuotojų įpročius per telemetriją, kad optimizuotų degalų sąnaudas.
