Palūkanų normų šokas, sukrėtęs verslą 2022–2024 m., po truputį rimsta. Tačiau tai nereiškia, kad pinigai vėl tapo pigūs. Euro zonoje bazinės palūkanos stabilizavosi, bet išlieka aiškiai virš nulio, o skolinimosi kaštai verslui tebėra reikšmingi.
Ši aplinka keičia vieną esminių verslo lygties dedamųjų – apyvartinio kapitalo kainą. Tai, kas prieš kelerius metus atrodė toleruotina – didesni sandėlio likučiai, ilgesnės tiekimo grandinės, apsidraudimas atsargomis – 2026 m. tampa brangiu sprendimu.
Finansų direktoriai vis dažniau klausia ne kiek kainuoja transportas, o kiek kainuoja prekė, kuri per ilgai guli sandėlyje.
Sandėlis tampa brangiausia vieta laikyti pinigus
Pastaraisiais metais brango ne tik skolinimasis, bet ir pats atsargų laikymas. Vertinama, kad 2025 m. vidutinė atsargų laikymo kaina sudaro apie 25–30% jų vertės per metus, kai dar prieš kelerius metus ji buvo gerokai mažesnė.
Į atsargų laikymo kainą įeina ne tik finansavimo kaštai, bet ir sandėliavimo, draudimo, energijos, darbo jėgos išlaidos bei rizika, kad prekės pasens ar liks neparduotos. Kuo ilgiau prekė laikoma sandėlyje, tuo didesnę finansinę naštą ji sukuria – net jei jos pardavimo kaina nesikeičia.
Daugelyje sektorių atsargos sudaro reikšmingą apyvartinio kapitalo dalį. Mažmenoje ir gamyboje jos dažnai absorbuoja didžiąją dalį laisvų pinigų, todėl sandėlis tampa nebe vien operaciniu, o finansiniu iššūkiu.
Pigesnis transportas: mažesnė sąskaita, didesnė kaina
Vienas dažniausių sprendimų, kurį įmonės renkasi siekdamos sumažinti logistikos kaštus, yra pigesnis, bet lėtesnis transportas. Ilgesni maršrutai, retesni užsakymai ir didesnės siuntos leidžia sumažinti vieneto gabenimo kainą, o trumpuoju laikotarpiu tai atrodo racionalus pasirinkimas. Logistikos biudžete sąnaudos mažėja, todėl sprendimas dažnai vertinamas kaip efektyvus.
Tačiau finansų direktoriaus požiūriu čia slypi esminis paradoksas. Nors transporto eilutė biudžete traukiasi, bendras spaudimas įmonės finansams didėja. Lėtesnis tiekimas reiškia, kad prekės ilgiau keliauja per tiekimo grandinę, o tam, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas pardavimas ar gamyba, įmonė priversta laikyti didesnius saugos likučius. Tai reiškia ilgesnį pinigų užšaldymą atsargose ir didesnį apyvartinio kapitalo poreikį.
Kai kapitalas turi kainą, toks sprendimas greitai tampa brangus. Esant 5-7% ar dar didesnėms palūkanoms, kiekviena papildoma savaitė, kurią prekė praleidžia sandėlyje ar kelyje, generuoja tiesioginius finansinius kaštus. Nors transporto sąskaita formaliai mažėja, bendros verslo sąnaudos auga – per finansavimą, sandėliavimą ir padidėjusią riziką.
Ypač jautriai tai atsispindi įmonėse, kurių paklausa svyruoja arba kurių produktų gyvavimo ciklai trumpi. Tokiose rinkose didesnės atsargos ne tik suriša kapitalą, bet ir didina tikimybę, kad dalis prekių bus parduotos su nuolaida arba apskritai nurašytos. Tokiu atveju pigesnis transportas virsta brangiu sprendimu, kurio kaina atsiskleidžia ne logistikoje, o finansiniuose rezultatuose.
Būtent todėl 2026 m. lėtas transportas vis rečiau vertinamas tik kaip kaštų taupymo priemonė. Finansų vadovams tai tampa klausimu apie kapitalo efektyvumą: ar verta mažinti transporto sąnaudas, jei tuo pat metu tenka laikyti brangias atsargas ir prisiimti papildomą finansinę riziką.
Brangesnis, bet greitesnis transportas: kaštai ar investicija?
Kitas pasirinkimas – greitesnė logistika. Tai reiškia dažnesnius pristatymus, mažesnes siuntas ir trumpesnius tiekimo ciklus. Tiesioginės transporto sąnaudos tokiu atveju didėja, tačiau bendras finansinis efektas dažnai būna priešingas, nei galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio.
Greitesnis tiekimas leidžia įmonėms sumažinti sandėlio likučius ir padidinti atsargų apyvartumą. Prekės trumpiau užsibūna sandėlyje, o pinigai greičiau grįžta į apyvartą – per pardavimus, gamybą ar investicijas. Tai tiesiogiai mažina apyvartinio kapitalo poreikį ir spaudimą pinigų srautams.
Praktiškai tai reiškia, kad įmonė mažiau lėšų laiko neproduktyvioje būsenoje. Mažesnės atsargos sumažina finansavimo kaštus, sandėliavimo išlaidas ir riziką, kad dalis prekių bus nurašyta dėl pasenimo ar sezoniškumo. Šie sutaupymai dažnai kompensuoja didesnę transporto sąskaitą, ypač aplinkoje, kurioje kapitalo kaina išlieka aukšta.
Neatsitiktinai 2024-2025 m. daugelis įmonių pradėjo peržiūrėti iki tol vyravusią just in case logiką ir grįžo prie just in time principų. Aukštų palūkanų aplinkoje perteklinių atsargų laikymas tapo per brangus, o greitesnė logistika – nebe prabanga, o finansinio efektyvumo priemone.
Kuri strategija pigesnė 2026 m.?
Atsakymas nebėra vienareikšmis, tačiau kryptis aiški: 2026 m. vis dažniau pigiau vežti greičiau ir laikyti mažiau sandėlyje, nei taupyti transporto sąskaita ir mokėti už užšaldytus pinigus. Aukštų palūkanų aplinkoje būtent atsargų dydis, o ne vien gabenimo tarifas, tampa esminiu kaštų veiksniu.
Todėl finansų direktoriaus sprendimas šiandien peržengia logistikos ribas. Tai sprendimas apie pinigų srautų stabilumą, likvidumą ir verslo atsparumą. Mažesnės atsargos reiškia didesnį finansinį lankstumą, kuris neapibrėžtoje ekonominėje aplinkoje tampa apčiuopiamu konkurenciniu pranašumu.
2026 m. logistika nebėra vien operacinė funkcija. Ji tampa apyvartinio kapitalo valdymo įrankiu. Sandėlis nebeturėtų veikti kaip brangus bankas, kuriame laikomi pinigai, už kuriuos dar tenka mokėti. Pinigai turi judėti – per pardavimus, investicijas ir augimą, o greita ir lanksti logistika leidžia tai užtikrinti.
Todėl finansų direktoriaus dilema šiandien skamba paprastai: mokėti už transportą ar mokėti už pinigus, kurie niekur nejuda. Vis dažniau atsakymas yra aiškus – geriau mokėti už greitį.